Tarkim pirmoj nuotraukoj yra sufokusuota ne mergina, o medis. Nors gylio atstumas nelabai žymus, bet tai matosi. Ypač, jei naudoji objektyvus, kurie turi atvirą diafragmą (mažų reikšmių - 1,4, 1,6, 1,8 ir pan.) tai jie labai jautriai pagauna ir išryškina būtent tai, ką nori. Taigi nors medis ir mergina yra beveik vienoj plokštumoj, bet užteko tų kelių cm ir medis gavosi ryškesnis. Taigi turi nuspręst, kas svarbiau - medis ar mergina - bet kadangi tai retorinis klausimas, reikėjo sufokusuoti merginos veidą.
Jei pvz ateity kažkas šalia žmogaus būna arti, tai kaip daryt- pasuki fotiką, kad tai, ką nori sufokusuot (pvz. veidas) būtų centre, nu logiška čia. Tada paspaudi iki pusės fotografavimo mygtuką, sufokusuoja veidą, ir laikydamas mygtuką vėl grįžti į šoną, kad gautum tokią kompoziciją kokios norėjai, bet fokusavimas jau liks ant ten, kas svarbiausia - ant veido. Čia šiuo konkrečiu pvz. Tikiuosi supratai
P.S. turi būt išjungta pastovi fokusavimo funkcija.
O dėl ankstesnių foto, tai jos gražios technikos prasme - kad gera optika, geras fotikas, bet ne menine. Na, jau minėjau, trečia foto man patiko. Rami nuotaika, statiška akimirka. Bet jei kalbame apie fotografiją ne kaip apie savęs veidrody fotkinimą, o apie meną, tai kiekviena nuotrauka turėtų kažką pasakyt. Aišku, nereikia iš kiekvieno šeimos baliaus daryt meno (reportažinė fotografija), bet kai fotkini bordiūrą, ar turėklą, na, tai turėtum pagalvot, o ką žiūrovas supras, ką aš jam perteiksiu. Čia pamąstymams tokiems
Viskas su tavo nuotraukom ir tuo labiau technika ok, gi dar tiek naujo atrasi su laiku