GEET technologija: ateities kuras - benzino ir vandens mišinys?

[Andriukas]

GEET (Global Environmental Energy Technology) – technologija, galinti padidinti įprastinio kuro (turima galvoje tradicinius naftos produktus) naudingumo koeficientą tiek, kad tuo pačiu kiekiu kuro būtų galima nuvažiuoti nuo 20% iki 800% didesnį atstumą. Negana to – 80% kuro galima pakeisti paprasčiausiu vandeniu. Kas tai – ateities fantazijos, technologijos revoliucija ar eilinis akių dūmimas? Tikro atsakymo mes nepateiksime, bet su žinoma informacija supažindinsime.

Pasakojimą pradėkime nuo technologijos išradėjo - Paul Pantone. Tai nebuvo staigus sąmonės nušvitimas miegant lovoje – naująją technologiją autorius kūrė 20 metų. Bandymų ir projektavimo metu kai kurios jo pasitvirtinusios idėjos dabar jau aprašytos kaip patentai, tačiau svarbiausias jo ilgamečio triūso rezultatas – tiesiog „stebuklinga“ GEET technologija.

Iš principo GEET technologija yra sumaniai sukonstruotas reaktorius, statomas vietoj įprastinio vidaus degimo variklio karbiuratoriaus. Tačiau tai nėra tiesiog karbiuratoriaus patobulintas variantas – tai šis tas daugiau.

Aiškinantis idėjos principą geriausia pradėti nuo sistemos veikimo principo. Reaktorių reikia prijungti prie cilindro išmetimo ir įsiurbimo angų. Reikia pabrėžti, jog pats variklio blokas su cilindrais, vožtuvais ir stūmokliais visiškai nemodifikuojamas.
Prie standartinių išmetimo (Exhaust) ir įsiurbimo (Intake) angų prijungiamas reaktorius. Tarkime, stūmoklis į išmetimo angą išstumia degimo produktus – dujas, išmetamosios dujos juda vamzdžiu iki sujungimo su storesniuoju vamzdžiu. Čia prasideda pagrindinė sistemos dalis – reaktorius. Galima iš karto keliais žodžiais pakalbėti apie jo konstrukciją.

Reaktorius yra ilgas vamzdis, kurio viename gale yra mova į išmetimo angą, o kitame gale analogiška mova į atidirbtų dujų išleidimo kanalą. Reaktoriaus pagrindiniame vamzdyje įmontuotas siauresnis vidinis vamzdis, kuriuo į variklį paduodamas darbinis kuras. Nesunku pastebėti, jog vidiniu vamzdžiu tekantis kuras juda priešinga kryptimi, nei išoriniu vamzdžiu judančios išmetamosios dujos.

Taigi, kuomet cilindro stūmoklis išstumia atidirbtas dujas, jos patenka į reaktoriaus išorinį vamzdį ir juda link angos. Judėdamos išeinančios dujos atiduoda visą savo turimą šilumą viduriniu vamzdeliu judančiam kurui ir įveikusios šią reaktoriaus dalį išmetamosios dujos jau būna beveik aplinkos temperatūros.

Kuomet jos pasiekia reaktoriaus išeinamąją angą, dalis jų nukreipiama į išmetimo vamzdį, o likusi dalis nukreipiama į kuro baką. Kuro bake dujos vamzdeliu eina iki pat jo dugno, iš kurio kildamos priverčia kurą burbuliuoti.

Čia galima truputi stabtelėti ir plačiau pakalbėti apie naudojamą kuro mišinį. Technologijos išradėjas naudoja paprasčiausio vandens ir degaus kuro mišinį, nors tvirtina, jog vietoj vandens galima pilti praktiškai bet ką – nuo akumuliatoriaus rūgšties (įdomu kaip į tai reaguoja bako sienelės) iki Coca Colos. Aišku, galima apseiti ir su pigesniais variantais – kad ir druskingu jūros vandeniu, jei gyvenate netoli jūros. Yra net ir video medžiaga, kurioje demonstruojama, kaip variklis dirba maitinamas Coca Colos, cukraus ir benzino mišinį. Tenka pripažinti, jog skamba ganėtinai keistokai, tačiau GEET technologijos šalininkai vienbalsiai tvirtina, jog tai yra tiesa. Nors moksliškai pagrįstų įrodymų lyg ir nėra.

Negana to, tokiame mišinyje benzino kiekį galima sumažinti iki 20 %. Na, ir jei jau labai patiko mažinimas ir taupymas, tai pasirodo benzinas kaip toks irgi nėra būtina medžiaga. Jį labai sėkmingai galima pakeisti bet kokiu angliavandeniliniu kuru – metanu, propanu, alyva, mazutu ar bet kokiu kitu šios šeimos mišiniu, kuris netyčia pasimaišė po ranka. Skamba ganėtinai keistokai, bet kaip tvirtinama technologijos entuziastų – tai visiška tiesa.

Dabar jau galime grįžti prie bako, kuris užpildytas vien tik jums žinomu mišiniu (laikantis nurodytų proporcijų). Iš apačios kylančios dujos mišinį nuolat judina ir priverčia jį truputi įkaisti. Dėl to mišinio paviršiuje vyksta neintensyvus, bet nuolatinis garavimo procesas. Šie garai per angą patenka į reaktoriaus vidinį vamzdelį ir štai čia prasideda visas technologijos įdomybių procesas.

Nors vidinio reaktoriaus vamzdelio skersmuo yra gana mažas, jo viduje išilgai per visą ilgį įstatomas plieninis strypelis. Pasak kūrėjų – priklausomai nuo to, iš kokios medžiagos pagamintas šis strypelis, priklauso reaktoriaus naudingumo koeficientas. Taigi, siauras vidinis vamzdelis dar labiau susiaurėja ir kuro mišinio garai veikiami slėgio ima labai dideliu greičiu sklisti išilgai reaktoriaus vamzdelio. Garų sklidimo greitis, pasak idėjos autorių, viršija garso greitį.

Priminsime, jog vidinio vamzdelio išorėje juda karštos išmetamosios dujos, o vamzdelio vidumi – vėsūs kuro garai. Vykstanti judėjimo dinamika ir temperatūrų skirtumas sąlygoja sudėtingus procesus, kurių kol kas neįvardino nei patys idėjos šalininkai, nei pradinius tyrimus atlikę mokslininkai. Spėliojama, jog susiformuoja elektromagnetinis laukas ir kiti virsmai, pagal prigimtį galbūt panašūs į tuos procesus, kurių dėka gamtoje audros metu susidaro žaibai. Kitaip sakant, vykstantys procesai yra tiksliai nežinomi, tad labai sudėtinga nustatyti, kokius pakitimus jie įneša kuro garams.

Idėjos šalininkai mano, jog šių greitų dinaminių procesų metu reaktoriuje skyla molekulės, o galbūt vyksta net ir termobranduolinė sintezė. Nors tai ir nelabai tikėtina, tačiau išradėjai kol kas nesutaria kaip kitaip reiktų paaiškinti gaunamus vandenilio (H) ir helio (He) jonus, iš kurių susidaro į plazmą panaši medžiaga. Reaktoriaus gale ši medžiaga sumaišoma su oru ir vietoj įprastinio kuro mišinio paduodama į cilindrą.

Pasirodo toks keistas mišinys pasižymi labai kokybiškomis savybėmis – po degimo praktiškai nelieka suodžių ir kitų kietųjų dalelių, anglies dvideginio kiekis išmetamose dujose yra labai mažas, o nepanaudota sudegusių dujų šiluma naudojama reaktoriuje tekančio kuro šildymui.

Taip eksploatuojamas variklis dirba daug ilgiau, o stūmoklių žiedai beveik nedyla. Išradėjai atliko bandymus, kurių metu variklis kas dieną dirbo po 8 valandas – prabėgus keliems metams tiek tepalų, tiek ir žiedų kokybė tebebuvo puiki. Aišku, šiuos bandymus reiktų dar kartą pakartoti mokslinėse laboratorijose, kad gauti rezultatai būtų tikrai patvirtinti.

Tenka pripažinti, jog nors technologija atrodo neįtikėtinai įspūdinga, tačiau labai trūksta aiškesnio procesų suvokimo, galinčio padėti įvertinti jos privalumus ir trūkumus. Yra ir internetu pasiekiamos trumpesnės video medžiagos Youtube portale.

Pasirodo, GEET išradėjas - Paul Pantone - dabar sėdi kalėjime. Iš esmės už tai, kad su savo modifikuotu automobiliu pervažiavo JAV. Automobilis buvo varomas beveik vien vandeniu. Už tai, keliose valstijose, gavo kaltinimus: pavyzdžiui, už naudojimąsi automobiliu 90% mažiau teršiančiu aplinką, arba už tai, kad kaip kurą naudojo vandenį. Ir dar dabar jį kaltina visa krūva absurdiškų dalykų. Daugiausia kaltinimų pareiškusią Jutos valstiją išradimo šalininkai siūlo boikotuoti. Deja, šiuo metu gana sudėtinga nustatyti, kokios yra tikrosios šių kaltinimų priežastys – tad belieka tikėtis, jog ši įdomi ir keista GEET technologija „nenumirs“ ir vystysis toliau, atliekant rimtus mokslinius-inžinerinius tyrimus.